KNITTED LINES: spalvomis ir raštais atgimstantys knygų tekstai

Ar kada pagalvojote, kad jūsų kaklą gali puošti šalikas, įkvėptas mėgstamiausios jūsų knygos? Ne? Tuomet kartu leiskimės į literatūrinių šalikų pažinimo kelionę!

Mūsų pašnekovė apjungė meilę spausdintam žodžiui ir mezgimo amatui, sukurdama unikalius gaminius, išsiskiriančius iš megztų aksesuarų jūros. Plačiau apie perskaitytos knygos metamorfozę virstant šaliku, atvirame ir šiltame pokalbyje su "Knitted Lines" kūrėja Jūrate Samušyte.


Jūrate, pradžioje trumpai papasakokite apie save – kokia Jūsų profesija, ar kūryba Jus lydėjo visada?


Pagal išsilavinimą esu žurnalistė. Radijas man - labai brangi veikla, su didesnėm ar mažensėm pertraukom, lydinti jau du dešimtmečius. Daug kas sako, kad eteryje neatpažįsta mano balso, jis skamba visiškai kitaip nei gyvai. Ir išties – prieš mikrofoną, rodos, virstu visai kitu žmogumi, jis mane stebuklingai veikia. Esu garsinusi knygas Lietuvos aklųjų bibliotekai, o dar viena, kol kas neišsipildžiusi mano svajonė – garsinti filmus. Šiuo metu Žinių radijuje rengiu ir vedu laidas „Renkuosi knygą“ ir „Radijo lentyna“. O visus darbus – tiek knygų apžvalgininkės, tiek kūrėjos/mezgėjos – derinu su trijų vaikučių auginimu. Motiejui greitai bus 12, Kotrynai – 7- eri, Leonui neseniai suėjo 5 -eri. Jie vis prašo, kad išmokyčiau ir juos megzti, dažnai su manimi kartu „dirba“– derina spalvas, piešia modelius, fotografuoja.

Visas šias veiklas vienija kūryba, jos man tobulai papildo viena kitą: radijas – širdžiai, knygos – sielai, mezgimas – rankoms.

Visas šias veiklas vienija kūryba, jos man tobulai papildo viena kitą: radijas – širdžiai, knygos – sielai, mezgimas – rankoms.

Prisipažinsime, pirmą kartą girdime terminą „literatūrinis šalis“. Kas tai? Ir ar tai Jūsų sugalvotas terminas?


Literatūrinio šalio terminą sugalvojau ne aš. Dar gerokai prieš pradėdama megzti, pastebėjau užsienio interneto platformose knygų mylėtojams pardavinėjamus literary scarves. Tai yra šalikai ir skarelės (gali būti ir kiti įvairūs daiktai – riešinės, krepšiai, marškinėliai), ant kurių atspausdinti ištisi knygų puslapiai, jų iliustracijos ar viršeliai. Dažinausiai printai dedami iš klasikinių, visiems gerai žinomų knygų: „Mažasis princas“, „Didysis Getsbis“, „Alisa Veidrodžio karalystėje“, „Puikybė ir prietarai“ ir pan. Pradėjusi megzti šalikus, kuriuos vienaip ar kitaip įkvėpė knygos, prisiminiau šį terminą.

Tačiau mano mezginių idėja kiek kitokia – ne tiesiogiai perteikti knygos puslapio atvaizdą, o spalvų ar raštų pagalba atskleisti jos emociją, nuotaiką.

Tačiau mano mezginių idėja kiek kitokia – ne tiesiogiai perteikti knygos puslapio atvaizdą, o spalvų ar raštų pagalba atskleisti jos emociją, nuotaiką. Netgi nebūtinai visos knygos – juk įvairius jausmus gali „išjudinti“ ir veikėjas, konkreti citata ar knygos viršelis.


Kokią vietą Jūsų gyvenime užima knyga? Ar galite įvardinti vieną ar kelias Jums didžiausią įtaką padariusias knygas, ir ar šios knygos jau virto šalikais?


Priklausau tai kartai, kuri vaikystėje „rijo“ knygas pasislėpę po antklode, kaip šviesos šaltinį naudodami mažulytę lemputę, prijungtą prie plokščios baterijos. Gal ir blogai elgiuosi, bet savo vaikams nedraudžiu skaityti net prie pietų stalo. Pati be knygos neįsivaizduoju savo dienos. Prieš keletą metų buvau pradėjusi rašyti knygų apžvalgoms skirtą tinklaraštį, tačiau ilgainiui supratau, kad vis tik man gaila sugaišto laiko ir kad mieliau jį skirsiu naujoms knygoms skaityti, nei jas aprašinėti.

Pirmoji ir ryškiausią pėdsaką palikusi knyga yra Vytautės Žilinskaitės „Kelionė į Tandadriką“. Ją pati perskaičiau 7-erių ar 8-erių. Man ši knyga kaip relikvija, ją iki šiol skaitau ir savo vaikams – ten tiek alegorijų, tiek pamokų, tokie ryškūs, charakteringi personažai! Rašytojas iš didžiosios raidės man yra Gabriel Garcia Marquez, mylimiausia autorė – Olga Tokarczuk. Kaip asmenybės didelę įtaką padarė Jonas Mekas ir Patti Smith. Jei tik yra galimybė, pirmiausia renkuosi Lotynų Amerikos ir skandinavų rašytojų knygas (ir filmus), nors jie absoliučiai skirtingi – pirmieji užburia daugiasluoksnėmis prasmėmis, spalvomis, kvapais, triukšmu, antrieji - šiaurietišku santūrumu, melancholija, tyla. Toli gražu ne visos mano mylimiausios knygos turi joms dedikuotus šalius. Jau ne vienerius metus dėlioju spalvas savo bene mylimiausiai knygai - G. G. Marquez „Šimtas metų vienatvės“, bet vis nerandu to tobulo varianto.


Kada pradėjote megzti? Kodėl nusprendėte paversti mezgimo hobį verslu?


Aš save vadinu amatininke, o savo veiklą – amatu, kūryba, nes „verslas“ ar „verslininkė“ man skamba per daug rimtai. Nerti ir megzti išmokau anksti. Tiek mama, tiek vyresnės seserys mezgė itin originalius, spalvingus drabužius, bet aš nebuvau prisiekus mezgėja, nusimegzdavau vieną kitą drabužį ir tiek. Intensyviau megzti pradėjau, gimus vaikams – norėjosi juos apgaubti savo rankų šiluma. Kai gimė trečiasis, supratau, kad jau nespėsiu visų apmegzti, tad vieną dieną kilo mintis apie mezgimo mašiną. Kai ši atkeliavo į namus, viskas nejučia ir užsisuko – numezgiau šalį vienai draugei, kitai, seserims. Vėliau šios paprašė numegzti savo draugėms. Taip ir tapau – visiškai neplanuotai – amatininke. Pradėjau gilintis į mezgimo subtilybes, siūlų sudėtis, spalvų derinimus – man tai taip patinka! Be abejo, laukia dar ilgas pažinimo kelias – tobulėjimui ribų nėra, bet aš jaučiu, kad tai mano sritis, man tai nuoširdžiai įdomu ir smalsu.